BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

avantiūra

2014-08-11 parašė madmozele

Paskutinį kartą rašiau prieš metus. Tuomet pasakojau, apie savo santykius su Ponu ex P, kuris tuo metu buvo praradęs tas dvi raides, bet dabar vėl sėkmingai atgavo šį titulą. Pagrindinis pasikeitimas — neturiu ką apie jį pasakyti. Atvirai pasakius, jau seniai nebegalvoju apie jį. Na, neneigsiu, šis išsiskyrimas buvo sunkiausiais tiek jam, tiek man. Šį kartą neturėjau kito pasirinkimo, pasakiau taip, kaip yra — aš Tavęs nebemyliu, nebenoriu būti su Tavimi ir nebematau jokios ateities kartu. Jį tai tikrai nustebino, nes dar prieš savaitę planavome bendrą gyvenimą, vaikus ir pan. Eh, fuck it. Visa tai vyko vasarį, tad kas buvo — tas pražuvo.

Kas dar pasikeitė? Suskaičiavau tuos, kurie nori nusitempti mane prie altoriaus — 4. Sakyčiau, kaip tokiam reikalui, skaičius solidus. Bėda ta, kad nė vienas princesei netinka. Dar didesnė bėda — tarp jų nėra Pono Perspektyvos. Taaaip, apie jį irgi šis tas bus.

Apie 2 iš tų 4 net neverta kalbėti.

Iš kitų 2 vienas aiškus — Ponas ex P. Bet jį atmetam jau dėl ganėtinai aiškių priežasčių.

Antras, toks jau iš rimtesnių, vadinu jį tiesiog Ponu. Jis atsiradau vasarį, iškart po Pono ex P. Aš nenorėjau nieko rimto. Man patiko su juo kalbėtis. Vaikščioti į pasimatymus. Ir bučiuotis. Tik tiek. Bet niekada nežiūrėjau į jį rimtai. Po kelių mėnesių sutrypiau jam širdį. Žinau, kad už tai dar atsiimsiu. Aišku, man jo gaila, bet aš gi negaliu bendrauti su žmogumi ir tikėtis, kad kada nors, kaip nors viskas pasikeis ir man įsižiebs kažkokia ale drugeliška meilė. Ne. Neturiu tam laiko. Daug dirbu.

Apskritai, supratau, kad esu sugadinta šitų myžnių. Atsiprašau už riebų leksikoną. Bet rimtai. Kiek turėjau santykių, visuose buvau vyras. Aiškinau ką daryti, kaip daryti, kur daryti ir pan. Ir tik aš pasakydavau, kada viskas baigta. Todėl dabar esu pasiruošusi būti įskaudinta. Paskutinį kartą man širdį išdraskė dar mokykloje. Jau pamiršau, koks tai jausmas. Žinau, kad Ponas Perspektyva būtų sudaužęs man širdį dar pernai, bet netikėtai įsijungė kažkoks savisaugos instinktas ir, kai jau BEVEIK įsimylėjau — dėjau į kojas. Nežinau ar gerai padariau. Paprastai niekuomet nesigailiu padarytų sprendimų, tad kodėl turėčiau gailėtis dėl šito? Tai va, pratęsiant apie myžnius, noriu pasakyti — AŠ ESU MOTERIS. TAI IR NORIU JA BŪTI. blet. (leksinė emocijų raiška. pykti negalima)

Žodžiu. Kas verčia mane jaustis moterimi —  Ponas Perspektyva, kuris kažkokiu neaiškiu būdu grįžo į mano gyvenimą. Grįžo su trenksmu, bet atrodo taip, lyg niekada niekur nebūtų išėjęs. Neneigsiu, visada atrodė, kad tarp mūsų liko kažkas nepabaigta. Galbūt mano sudaužyta širdis ir yra tai, ko mes nepadarėm? Gal. Šį kartą sakiau, kad apie nieką negalvosiu. Tiesiog pasileisiu į avantiūrą. Bet visokios mintys pačios lenda į galvą. Aš nesuprantu ko jis nori iš manęs, kaip jis žiūri į mane ir, apskritai, ką jis galvoja? Jis nekalba. Niekada. Ir tai žiauriai mane užknisa. O aš jo neklausiu arba dėl to, nes pati bijau kalbėtis (nors visus atsakymus turiu) arba dėl to, kad bijau to, ką jis pasakys. Abu variantai lygiaverčiai.

Vienaip ar kitaip, jis man patinka. Mane žavi jo išpuoselėtas humoro jausmas. Man patinka klausytis, kaip jis kalba. Priešingai, nei kiti, potencialūs kandidatai, jis nenusišneka. Galiu teigti, kad jis yra ganėtinai protingas. Na, bent jau nėra kvailesnis už mane. O tokį egzempliorių retai kada sutiksi. Nesakau, kad esu super protinga. Tiesiog savo kelyje esu sutikusi nemažai kvailų vyrų. Šypt. Ir dar, kas man labai patinka — prie jo aš esu visai kitokia. Ir man tai pradeda patikti. Jis pasako „Nu ne, nedaryk taip“. Ir žinot ką? Aš ir nedarau. Tai visiškai nepanašu į mane. Nes jei man pasako „nedaryk“, aš tiesiog mirštu, kaip noriu būtent taip ir padaryti. Kitas dalykas, kuris man patinka… Aha. Tik nesuprantu, ar man sklerozė ar jis rimtai patobulėjo per tuos metus? o.O Nesakau, kad jis buvo prastas, tikrai ne. Gal koks 7-netas, bet dabar.. skiriu tvirtą 9-tuką. To-bu-la. (10 negaliu skirti. Nes.. tiesiog negaliu.)

O labiausiai man patinka kai jis juokiasi ir laiko mane už rankos. Perfecto.

Kas bus toliau? Nežinau. Santykiuose dalyvauja du žmonės. Rimtų santykių irgi turi norėti du žmonės. Jei aš pasineriu į santykius, galiu atsiduoti 100 proc. Galiu būti pati geriausia, rūpestingiausia ir mieliausia. Galiu stipriai stengtis ir nepavargti. Bet jei nieko neišeina? Sunku pasakyti. Aišku, būtų skaudu. Yra šansų, kad net širdį sudaužytų. Bet aš nesu iš tų merginų, kurios puola dėžėmis valgyti šokoladą, verkti ir pasileidžia į kažkokį savęs gailėjimo ir kritikavimo seansą. Ne. Paprastai į viską žiūriu racionaliai — vienų santykių pabaiga gali atverti vartus kitų santykių pradžiai. C’mon. Jei gailėsi vieno, tai ką pagalvos kiti, kurie galėtų užimti jo vietą? :)) Juokauju. Tikiu, kad vieną vakarą paskirčiau savianalizei, bet nemanau, kad būtų verta tam sugaišti daugiau laiko. Vienaip ar kitaip, sakiau, kad pasileisiu į šią avantiūrą apie nieką negalvodama. Bet kažkaip neišeina. Jis man labai patinka ir tai mane dar labiau siutina. Man visuomet reikia konkretumo ir to jis man neduoda. Galbūt niekada ir neduos. Anąkart aš dėjau į kojas. Nenorėčiau to daryti ir šįkart. Pažiūrėsim kas iš to išeis.

Praėjo metai po to, kai paskutinį kartą čia rašiau ir nepasikeitė vienas dalykas — įrašų tema išlieka ta pati. Nesuaugau? Vargu, ar beviltiški romantikai kada nors suauga. O rudenėjant romantiška atmosfera įgauna ryškesnes spalvas.

Šiandien tiek. Laikas daryti apapa.

Labos nakties, mielieji.

Visada Jūsų — M. Xx

Rodyk draugams

Moterys, jų norai ir erotika.

2013-08-08 parašė madmozele

Moterys nori visai mažų dalykų. Mažų, kurie tilptų į Tiffany dėžutę. Mažų ir blizgančių. Mažų, bet daug žadančių. Mažų ir dar daugiau pasakančių. Mažų, bet prabangių. Nes deimantai yra geriausi moterų draugai.

Ir aš tokio noriu. Kad tilptų būtent į šią dėžutę. Ponas P. jau informuotas, ko nori jo moteris. Belieka tikėtis, kad kada nors koks loterijos bilietas atneš sėkmę. :))

Visą parą galvojau apie savo įrašus. Vis galvojau, kad nuo tos dienos, kai Ponas P. grįžo į mano gyvenimą, nebeturiu apie ką rašyti. Bet tuomet toptelėjo mintis: jei visus metus rašydavau apie meilės paieškas, gal vertėtų pradėti rašyti apie tai, kas nutinka, kai meilė Tave suranda? Dviejų žmonių santykiai nėra vien tik gėlytės ir saldainiai. Apsikabinimai ir bučiniai. Ar seksas ir miegas kartu. Pastebėjau, kad kažkokia juoda katė pradėjo vytis mudu su Ponu P. Žinoma, nieko labai rimto. Bet pastarosios mudviejų nuotaikos ėmė mane varginti. Manau, kad buvome atpratę gyventi poroje ir pripratę prie žodžio , o ne mes… Visuomet visiems sakiau, kad pora turi kalbėtis. Tai kodėl, po velnių, aš visada tyliu? Visą mėšlą kaupiu kaupiu kaupiu, kol vieną dieną imu ir sprogstu, paskatinta vyno ar šampano. O kartais, kai labai supykstu, susikaupiu, jau ruošiuosi viską pasakyti ir staiga — būm — viskas gerai! Ir kas man belieka? Atidėti pokalbį iki kitos krizės.

Kodėl visi nuolat iškelia klausimą “ko nori moterys”? Tai labai paprasta — tai, ko mes norime, galima rasti kažkur tarp pokalbio ir šokolado. O ko nori vyrai? Kartais atrodo, kad jie yra žymiai sudėtingesni mechanizmai. Pavyzdžiui Ponas P. Vieną dieną jis nė iš šio nė iš to numeta man ragelį (viduryje pokalbio), kitą — aiškina, kaip nori mane vesti. Šiaip aš, būdama tikrai jauna moterytė, stengiuosi vedybų temos neužvesti, bet Ponas P. šia tema tikrai mane stebina! Vis skaičiuoja, kiek pinigų reiktų vestuvėms, kur norėtų tuoktis, ką kviesti ir t. t. ir pan.

Ei, alioooooooooo. Man dabar tikrai ne tai galvoje! Aš turiu savo planą ir artimiausius 2 metus vedybų jame nėra. Daviau leidimą pasipiršti man kitą vasarą. Jėz, skamba taip tironiškai. Bet taip nėra, tiesiog, aiškiai išdėsčiau savo poziciją — du metus nenoriu vestuvių ir nesaugaus sekso. Išimtis — maža dėžutė iš Tiffany. Ją mielai priimčiau dabar. Heh.

Gana apie piršlybas ir vestuves. Girdėjau, kad šiandien yra karščiausia diena metuose. Įtariu, kad ją visą praleisiu tūnodama namuose. Užvakar buvau prie jūros. Šiknos ir veido spalva ta pati — vyšninė. Bet pašonėje turiu erotikos antrąją dalį, tad diena neprailgs. Pasidaviau bandos pojūčiui ir įsimylėjau šią trilogiją. Rimtai. Jei dar ko nesuintrigavo, būtinai mestelėsiu citatą.

Pirštais suspaudžiu jam plaukus, o burna karštligiškai ieškau jo burnos, siurbte siurbiu jį, mėgaujuosi jo liežuviu, glamonėjančiu mano liežuvį. O jis ryja mane. Jausmas nuostabus.
Staiga Kristianas mane pasodina, čiumpa už sportinių marškinėlių, nuvelka man juos per galvą ir nusviedžia ant grindų.
– Noriu tave jausti, — prikišęs lūpas man prie burnos, godžiai sušnabžda, o jo rankos jau slysta man už nugaros atsegti liemenėlės. Vienu vikriu judesiu atsega ją ir numeta šalin.
Tad vėl parverčia mane ant lovos, užgulęs prispaudžia prie čiužinio, jo burna ir viena ranka nuslysta prie krūtų. Kai Kristianas suspaudęs lūpomis skaudžiai trūkteli krūties spenelį, stipriai sugniaužiu saujoje jo plaukus.
Šūkteliu, nes tas pojūtis nuvilnija per visą kūną, persmelkia ir priverčia įsitempti raumenis apie kirkšnis.
– Taip, mažyte, noriu tave girdėti, — glausdamas lūpas prie įkaitusios mano odos šnabžda Kristianas.
Dieve, kaip trokštu, kad jis į mane įsiskverbtų!.. Kristianas lūpomis žaidžia su mano krūties speneliu, timpčioja jį, o aš muistausi, rangausi ir geidžiu jo. Jaučiu, kad jo geismas sumišęs su… kuo? Pagarba? Rodos, tarsi jis mane garbintų.
Garsiai šnopuodamas Kristianas įkiša į mane pirštą. Kilsteliu dubenį jam padėdama, o jis atsakydamas ima mane masažuoti.
– Oi, mažyte… — sušnabžda palinkęs virš manęs, atidžiai žiūrėdamas į akis. — Kokia tu sudrėkusi, — priduria stebėdamasis.
– Geidžiu tavęs, — sumurmu.
Kristianas vėl susiranda mano lūpas, aš jaučiu, kad jis beprotiškai manęs trokšta, kad jam būtinai manęs reikia.

E L JAMES “Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių” 2013, 125 psl.

Šiam kartui tiek, mielieji. Moralo nebus.
Neiškepkite šiandien. Bučkis!

Visada Jūsų — M. xx

Rodyk draugams

Viskas stojo į savas vietas. Draugėms, kurios skaito

2013-07-31 parašė madmozele

Šitą įrašą skiriu draugėms, kurios skaito. Kadangi grįžau gyventi į Nuodėmių miestą, paruošiau savo vasaros apžvalgą.

Vasara prasidėjo taip: Birželio 1 d., po ~ 5 valandas trukusio pokalbio su Ponu Ex P., teko nuimti tas dvi, jam netikusias raideles, ir iš naujo vadinti tiesiog Ponu P. Išklausiau begalę pažadų — nenuvilsiu, nepaleisiu, gerbsiu, mylėsiu ir pan. Ir ką padariau? Surizikavau. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Vertėtų atkimšti butelį mėgstamiausio. Viskas puiku! Kartais pipirų santykiuose įneša klausimas — kur nakvosime? Aš nenoriu pas jį, jis — pas mane. Tačiau su tuo turėsime taikstytis dar keletą mėnesių. Lapkritį planuojame sumesti skudurus. Atvirai pasakysiu — laukiu nesulaukiu!!

Liūdnesnės naujienos — dar kelios savaitės liko laukti iki pokalbio dėl darbo. Labai jo noriu, tad atmetu visus kitus pasiūlymus. Manau, kad yra ~80 %, kad jį gausiu, bet tie 20 % visada gali išlįsti kokios giminaitės pavidalu. Natūraliai rauna stogą, noriu dirbti dirbti dirbti.

Ilgai čia nerašiau ir supratau viso to priežastį — kai buvau vieniša, gyvenimas buvo šiek tiek įdomesnis. Daugiau dramos, intrigų ir pan.

Kai kurie įdomūs dalykai, susiję su mano vienatvės metais, nutinka ir dabar. Pavyzdžiui, vieną savaitgalį Nuodėmių mieste buvo apsilankęs Ponas Perspektyva. Jau galvojau, kad nebe atvyks, bet vieną naktį taip smarkiai jį sapnavau, jog kitą dieną mano sapnai ėmė ir realizavosi! Žinoma, savaitgalis buvo šiek tiek awkward… Ah, buvau pamiršus, kaip jis man patiko. Gal kiek ir gaila, kad viskas baigėsi nieko neišsiaiškinus. Na, bet vietiniai paukšteliai pačiulbėjo, kad jis taip pat grįžo pas savo ex.

Kitas, iš praeities grįžęs dalykas — L. Mat ponaitis tik grįžo iš užsienio ir pradėjo atakuoti FB žinutėmis, kviesdamas romantiškos vakarienės. Teko pasakyti, kad aš nebeįpareigota į tokias vaikščioti. Neduok Dieve, tokie kvietimai pasiektų Poną P., ko jis nežino — tas jo neskaudina. :))

Taigi, dramos daug mažiau, nei įprastai. O gaila. Dabar belieka gyventi laukimu ir tekėti pasroviui. Atrodo, lyg viskas būtų stoję į savas vietas.

Linkėjimai mano merginoms, pasiilgau*

Visada Jūsų — M. xx

Rodyk draugams

Diet? Challenge accepted!

2013-04-11 parašė madmozele

Pirmadienį pradėjau laikytis skysčių dietos. Tikras iššūkis, jokio normalaus maisto, tik skysčiai — kava, arbata, vanduo, vanduo, vanduo, sultys, sultiniai ir pan. Šiandien ketvirta diena, o aš vis dar gyva. Grįžau į pažadėtąją žemę, svarstyklės neveikia. Teks laukti pirmadienio, tada ir pasisversiu.
Girdėjau, kad monstru yra laikoma moteris, kuri laikosi dietos, išgyvena PMS ir bando mesti rūkyti. Božė, tikrai skamba baisiai. Antrą dietos dieną daug isterikavau, dabar jau jėgos apleido.
Naiviai tikiu, kad atsikračius kelių kilogramų mano gyvenimas susitvarkys. We’ll see.

Atrodo, sumaištis galvoje šiek tiek nurimo, atlikau visus darbus, liko tik bakalaurinis.
Bet … Naujos problemos — ką daryti su gyvenama vieta? Kambariokų nerandu, kraustytis kitur nenoriu, nežinau, kur būsiu vasarą. Visiškai šūdinas etapas. Viliuosi, kad viskas išsispręs.

Nebetikiu, kad atjos princas ant balto žirgo. Grįžau į realybę ir suvokiau, kad liko vos kelios savaitės parašyti bakalauro darbą.

Shit happens. Mostly to me, so don’t worry.
Wish me luck.

Visada Jūsų — M. xx

Rodyk draugams

Man reikia atsakymų! Ir vyro!

2013-02-21 parašė madmozele

Nepaisant to, kad esu moteris ir egzistuoju tam, kad atvesčiau į pasaulį naują gyvybę, kol kas tiesa yra gana skaudi — vis dar neatsirado tas, kuriam atiduočiau visą save ir kuris prisidėtų prie tos naujos gyvybės kūrimo.

Kyla klausimas — kuo būti? Turiu omenyje tai, kad vis dar nežinau kur save realizuoti. Ir tai mane labai liūdina. Rimtai. Važiuoju autobusu ir galvoju — kuo būti? Apsipirkinėju motulėje Maximoje ir galvoju — ką daryti? Lipu laiptais į devintą aukštą ir galvoju — ko aš noriu? Guliu prieš miegą lovoje ir galvoju — ko man reikia? Atsikeliu ryte, valausi dantis, maudausi po dušu, geriu kavą, rūkau cigaretę ir galvoju — kaip parašyti bakalaurinį? Ką veikti jį parašius? Kur siųsti CV? Ko man reikia, kad jausčiausi visavertė šios žemės gyventoja? Daugybė klausimų ir vis dar nerandu tinkamo atsakymo. Aš žinau, kad ne aš viena suku galvą dėl itin rimtų sprendimų. Suprantu, kad nerūpestingi studijų metai baigiasi ir reikia čiupti jautį už … :))

O gal sėsti ir parašyti meilės ir aistros kupiną romaną apie Izabelę ir Antonijų? Juokauju. Negaliu kurti, jei mintys sukasi apie sakinio struktūrą ir linksnių vartojimo problemas. Ir apie tai, kad dar labai daug ko aš nežinau.

Man verkiant reikia pavasario. Pavasaris visada atneša džiaugsmą. Pavasarį sumažėja kūno svoris, po truputį meilės noris. Tik man tos meilės norisi ištisus metus. Noriu ištekėti, gimdyti vaikus, ilgai ir laimingai gyventi. Taip nebūna? Ot ir būna.

Gero ketvirtadienio. Tikiuosi, kad jis Jums atneš daug meilės ir atsakymus į svarbius klausimus.
Visada Jūsų - M. xx

Rodyk draugams

Kai nebežinai ką mylėti — plauni grindis!

2013-02-08 parašė madmozele

Neberandu to straipsnio… [niekaip nesugalvoju sakinio pabaigos. galima nuspėti, kad tolimesnis rašymas bus šūdų krūva. soriuks.]

Žodžiu, kažkada skaičiau, jog žmonės, turėdami tam tikrų rūpesčių, psichologinių problemų ar kito “š“, dažniau tvarkosi kambarius. Tiesiog juos pagauna įkvėpimas nuvalyti dulkes, išplauti grindis, susitvarkyti stalčius ar spintą. Prisiminiau tai šiandien, visai netikėtai, kai ketvirtą dieną iš eilės pasiėmiau dulkių siurblį į rankas. Nepasakyčiau, kad grindims labai reikėjo dar vieno tvarkymo, bet… Po grindų švarinimo perėjau prie kriauklių, tualeto ir dušo kabinos valymo. Besitvarkydama svarsčiau “kokių problemų turiu aš?“. Atmetus bakalauro baigiamojo darbo rašymą ir svarstymą, ką veikti baigus studijas, belieka tik tie nelemti meilės reikalai.

Man atsibodo, kad neturiu ką mylėti. Rimtai. Man gyvybiškai reikia įsimylėti, nes aš turiu tiiiiiieeeek meilės, ir neturiu kam jos dovanoti. Man iki gyvo kaulo įgriso gaminti valgyti vienam asmeniui. Rimtai. Atsibodo, kad neturiu kam pasakyti “Labas rytas, geros dienos” ir “Labos nakties, saldžiai miegok”. Atsibodo, kad neturiu kuo rūpintis! Aš noriu ką nors imti ir išbučiuoti! Mano tokia prigimtis — mylėti ir rūpintis!

Oh. Kaip beviltiškai tai turėtų skambėti… Rimtai, gal ta artėjanti meilės dienos psichozė mane veikia? Aišku, kad veikia. Bet aš žinau šitos savo problemos sprendimą. Žinau, ir jis man nepatinka.

Nustok žiūrėti romantines dramas ir skaityti meilės romanus!

Štai ir sprendimas. Ir ne tik man. Visos mes prisižiūrime tų gražių filmų ar prisiskaitome knygų apie tobulą meilę, tobulus santykius, tobulas antrąsias puses ir įsisvaigstame! Atitrūkstame nuo realybės, o į ją sugrįžusios skundžiamės taip, kaip dabar aš.

Bet… Ką aš galiu padaryti? Aš sėdėsiu ir naiviai tikėsiu, kad pavasaris mane pradžiugins. Ir toliau tikėsiu, kad tinkamu metu, tinkamoje vietoje aš sutiksiu Tave. Kad Tu išmoksi mylėti mane ir vieną dieną pažadėsi, kad mylėsi mane visą savo gyvenimą ir po jo. O iki tol — toliau sėkmingai plausiu grindis.

Ne į temą.
Ryt važiuoju atostogauti. Važiuoju pas mamytę. Savaitei. Planuojamas visiškas šimtaprocentinis poilsis. Turėčiau džiūgauti, bet negaliu. PMS’as išsunkė iš manęs paskutines jėgas. Tik jau šiandien nebenoriu šokolado. Nebenoriu ir jokių kūniškų malonumų. Tik miego.

Labos nakties, mielieji.

Visada Jūsų - M. xx

Rodyk draugams

Let’s do it. Let’s fall in love.

2013-01-16 parašė madmozele

http://www.youtube.com/watch?v=eraOhezY23s

“And that’s why birds do it, bees do it
Even educated fleas do it
Let’s do it, let’s fall in love
In Spain the best upper sets do it
Lithuanians and Letts do it
Let’s do it, let’s fall in love!”

Keletą minučių mano žvilgsnis buvo įsmigęs į saulės apšviestą, baltai pasidabinusį gretimo namo stogą. Žiūrėjau ir galvojau: “Kiek daug liko neužrašyta. Kodėl nustojau rašyti? Nuo ko pradėti?”. Noras rašyti sugrįžo. Peržvelgiau savo senus biteplius.lt įrašus. Aš rašiau. Ir man sekėsi gerai. Čia irgi turiu porą įrašų. Šypseną sukėlė tai, kad tik šiuose įrašuose esu paminėjusi Poną P. Skundžiausi jo trūkumais. Turbūt ne be reikalo mūsų santykiams atėjo galas. Oficialiai pabaiga buvo paskelbta praeitą vasarį. Po keturių metų beribės meilės (iš mano pusės). O beribė meilė iš jo pusės atsirado tik po to.

Kas per mechanizmas yra moterų ir vyrų santykiai?

Retorinis klausimas. Klausimas, nereikalaujantis atsakymo. Bet… Aš jo reikalauju! Negalima šitaip elgtis. Kai aš pasakau finito, jis pradeda elgtis kaip visų mano dievinamų romantinių filmų ir knygų herojai! Neišdegs, Chosė. Kaip šviesiaplaukė, galiu pasakyti, jog išties esu labai protinga moteris. Tikrasis finito buvo paskelbtas tik prieš pusantro mėnesio. Mes abu turime suvokti, kad tie meilės žaidimai nieko gero nei jam, nei man nežada. Mes turime judėti toliau. Jis turi. Aš jau seniai judu. Žingsnis po žingsnio.

Kas toliau? Toliau… Aš įsimyliu. Įsimyliu ir nežinau ar tai gerai. Įsijungia kažkoks savisaugos instinktas. To man ir betrūko. Galvoje kvirba tokios mintys: kur tai nuves? ar jis į mane žiūri rimtai? ką jis galvoja apie šiuos santykius? ar jis tas, kurio man tikrai reikia? išvis, ar man jis tikrai patinka? O gal taip ir turi būti, kai įsimyli kažką naujo, tik aš jau apie tai pamiršau? Nes Poną P. įsimylėjau prieš 5 metus. Daug vandens po to nutekėjo…

Vienaip ar kitaip, man neliūdna. Aš įsimylėjau ne tik žmogų. Aš iš naujo įsimylėjau gyvenimą. Galbūt ankstyvas pavasaris atėjo į mano širdį? Gal.

Ar man taip tik atrodo, ar pradėjau rašyti it kokia mokyklinukė? O gal mes visi šiek tiek suvaikėjame, kai eina kalba apie meilę. Ne, ne apie meilę. Apie įsimylėjimą. Mylėti ir įsimylėti — du skirtingi dalykai. Meilė yra subrandinta. O įsimylėjimas… Tai beribis žavėjimasis kažkuo. Aš taip manau.

Božė. Rašau ir nebesuprantu apie ką! Turbūt reikia šiek tiek laiko, kad grįžtų įprasti rašymo įgūdžiai.

Geros dienos!

Visada Jūsų - M. xoxo

Rodyk draugams

Girls night out! Arba.. Reikia moteriško judesio*

2011-10-07 parašė madmozele

Šiandien ketvirtadienis. Spalio 6 diena ir aš likau namie viena. Sugyventinė iškeliavo aplankyti namiškių. O aš čia. Vilniuje. Jauna, viena ir pasiruošusi reabilituotis! Šeštadieniui organizuoju “Girls night out“. Išversiu mūsų mielajai stipriajai lyčiai: Suknelės, aksesuarai (vienos už kitą gražesni), kokteiliukai, vynas, šampanas (kas kam pagal skonį/nuotaiką/norą “įkaušti” ir panašiai), “bobiški” pašnekesiai - apie vyrus, jausmus, vyrus, kasdienybę, vyrus, meilę, vyrus, gyvenimo tikslus vyrus ir dar apie vyrus. Pala, minėjau, kad apie vyrus irgi plepėsime? ;P O žinoma po to.. Miestas mums po kojomis! Dar vienos draugės gimtadienis. Atvažiuoja pas mane atšvęsti. Tikiuosi, kad bus smagu. Žinoma, dar reikia suplanuoti viską nuo A iki Z. Ah, kaip laukiu. Tai turėtų būti tikra reabilitacija mano kasdienybei. Ir šiaip, seniai bebuvau moteriškoj kompanijoj. Na, nesiginčysiu, su vyrais smagu. Ypač kai jie “subobėja”. Bet vistiek trūksta tos moteriškos aplinkos. (makeup)

Na, bet šeštadienis dar toli. Dabar kuriu planus kaip naudingai išnaudoti rytdieną. :} Dieną eisiu į savo mylimą biblioteką. Ponas P. vadina mane pensininke. >;/ Lyg jauna moteris negalėtų meilės romanų skaityti! Bet aš atsakau - kai pripildysi mano gyvenimą romantikos (ko niekada nebus), tada ir nebeskaitysiu romanų, ir nebežiūrėsiu savo mėgstamų filmų apie meilę. ;P Šiaip aš nesu verksnė (na, Ponas P. pasakytų priešingai), bet žiūrėdama romantinius filmus verkiu. Ne dėl to, kad jie graudūs. Būna, kad jie visai linksmi. Susigraudinu todėl, nes suprantu, kad realybėje tokių romantiškų akimirkų nebūna. Žinoma, gal kitoms ir būna. Bet man ne. Turbūt todėl,kad Ponas P. nėra iš tų romantiškųjų viduramžių riterių. Jei jau įsižiebia kokia liepsnelė, tai jis ją “nuleidžia” juokais. O gaila.

Taigi. Ką dar reikia rytoj nuveikti. Susitvarkysiu spintą! Kaip ir kiekviena moteris nebeturiu kur dėti rūbų, bet ir visada neturiu ką apsirengti! Hm. Kaip ir viskas. Rytojaus dienos darbai bus baigti.. (sun)

Na, o šiandien.. Pasiklosiu savo ne visai karališkus patalus, pasiimsiu savo mieląją “Nuodėmių kartoteką” ir damušiu. O tada saldžiai saldžiai miegosiu ir sapnuosiu kažką nežemiškai mielo.

Bėje, šiandien kilo mintis! Kada ateis tokia “mada”, kai vyrai troleibusuose vietas užleis moterims (nesvarbu kokio amžiaus)? Ačiū, atsakymo nereikia. Tai įvyks mėgstamiausią mano metų laiką - Niekada.

Ir vistiek.. Kaip gera būti moterimi!

Linkiu pūkuotų sapnų.

Visada Jūsų - M. xoxo

Rodyk draugams

Ain’t no sunshine

2011-10-05 parašė madmozele

Good night..~

Užsiregistravau čia jau kokį ketvirtą kartą, bet tik šiandien sugalvojau kažką parašyti. Daugelį metų buvau ‘bangietė’. Visos mano gyvenimo akimirkos buvo aprašytos internetiniame dienoraštyje. Visos emocijos. Visos mintys. Ir jau keleri metai jaučiu, kad man kažko trūksta. Kiekvieną dieną galvoje sukasi vis daugiau ir daugiau minčių. Kartais per jas nebegirdžiu ką kalba aplinkiniai. Tad pribrendo laikas prisėsti ir rašyti.

Ir visada turiu tokią problemėlę - nežinau nuo ko pradėti. Gal pradėsiu nuo to, kad šiemet labai gražus ruduo. Toks, kokį jį aprašo knygose. Šiandien, eidama iš A. Mickevičiaus bibliotekos, juo gėrėjausi. Galvoje sukosi kažkur girdėta prancūziška melodija. Berods “Si tu vois ma mère“. Taip, kątik pasitikslinau youtube’je. Labai graži daina.

Mintys šokinėja, tekstas bus itin nerišlus. Būdama filologė, jaučiuosi savimi nepatenkinta.

Šiandien man maudžia širdį. Nesijaučiu nei liūdna, nei įskaudinta. Tiesiog. Viskas aplink nervina. Žmonės kalba tai, ko aš nenoriu girdėti. Daro tai, ko aš nenoriu matyti. Atrodo, kad visi tyčia taip elgiasi. O taip norėtųsi, kad viskas būtų pagal mane! Šypt.

Tiesą pasakius, šiuo metu esu pasikrovusi nekokių emocijų. Neseniai kalbėjau su savo “vieninteliu“. Sunervino. Turbūt gimė tam, kad nervintų mane. Gerai, kad dar nepradėjau žilti. Tikiuos, kad nepradėjau. Kaip minėjau, buvau bibliotekoje. Ten tokia raminanti aplinka. Visada jaučiuos kaip karalaitė. Tai mano išsigelbėjimas nuo nykios kasdienybės. Jau baigiu sukrimsti visus Elenos de Strozzi romanus. Po kiekvieno jaučiuosi nepaprastai dvasiškai pakylėta. Jie tokie jaudinantys ir tuo pačiu raminantys. Ir visi vyrai jos romanuose tokie galantiški, aristokratiški.. Tokie.. Mmm.. Vyriški! Kad duotų kas tokį realybėje. Nesakau, kad Ponas P. (”vienintelis”) prastas. Ne. Jis man patinka. Na, tiesą pasakius, aš jį myliu. Bet jam dar toli iki Junigedo, Teisučio, Valdo ir visų kitų romanų vyrų. Galbūt idealizuoju juos, nes su Ponu P. santykiai šiuo metu nėra, toli gražu, tobuli. Pavargau nuo to nelemto atstumo. Nuo to, kad jis neturi atsakomybės jausmo. Iniciatyvos gyvenime. Tikslų. Ir dar daug panašių savybių, kurias turėtų turėti kiekvienas vyras. Žinoma, dauguma ir turi. Tik aš jų seniau nesutikau. O gal ir sutikau, bet nepatikau. Ne. Buvau labai jaunutė. Ir dabar esu. Tik mintys kartais galvoje šiek tiek vyresnės. Tikslai. Ateities planai..

Beje. Šiandien mačiau gražų vyrą. Sėdėjo troleibuso gale. Aukštas, elegantiškas, su akiniais. Šviesūs plaukai. Na, gal jaunuolis. Bet man visi - vyrai. Sėdėjau priešais. Skaičiau. Keletą kartų kilstelėjau akis. Vieną iš jų mūsų žvilgsniai susitiko. Bet aš greit nuleidau akis ir pasinėriau į “Nuodėmių kartoteką”. Buvo linksma. Žinoma, gaila, kad mintimis išdaviau Poną P.

Hm. Prisižadėjau sau, kad daugiau nebesiskųsiu ir nebesibėdavosiu. Bet matau, kad vien tik tai čia ir darau. Kokia aš nemandagi. Čia dar tik pirmas įrašas, o aš jau nesiliauju tauškusi apie tai kaip mane visi nervina, viskas negerai.. Šypt. Gal reikėjo iš pradžių prisistatyti! Mano vardas.. Hm. Nesvarbu koks mano vardas. Čia aš - Madmozelė. Nes visi gražiausi žodžiai prasideda raide M. Esu jauna. Šviesiaplaukė. Su duobutėm skruostuose. Turiu dvi akis. Ir iš tiesų, esu labai pavargusi. Noriu miego. Tad atleiskite, Ponai ir Ponios, bet optimistiškas mintis paliksiu kitam kartui. Ačiū tiems, kurie permetė akimis šį mano įrašą. O tie, kurie neskaitė.. Jūs dar atsiimsit! :)))

Dabar krentu į savo ne visai karališkus patalus, įsitaisau patogiai ir skrendu į Paryžių. Labos nakties, mano Ponai ir Ponios.

Nuo šiol Jūsų - M.

Rodyk draugams